Arūnas Milašius
VL žurnalistas

„Kai rasiu nuskendusį lėktuvą, pirmiausia jį nufotografuosiu ir papasakosiu apie radinį patikimiems draugams“, - pasakoja vilkaviškietis Linas Venslovas, jau kelerius metus Lietuvos ežerų ir upių gelmėse ieškantis Antrojo pasaulinio karo metais pražuvusių daiktų ir technikos. Kol kas trisdešimtmečio vyriškio kolekcijoje tik kuklesni gelmėse rasti daiktai.

Po vandeniu – ramybė

„Po vandeniu mane apima ramybė, atsipalaiduoju – sičia neskamba jokie telefonai“, – šypsosi Linas, nardyti pradėjęs prieš trejus metus. Nusprendęs susipažinti su povandeniniu pasauliu, jis pasigamino primityvią įrangą, su kuria galėjo panerti į trijų metrų gylį. Kai tokia „aparatūra“, labai ribojanti galimybes, pabodo, nauju pomėgiu susižavėjęs suvalkietis ryžosi įsigyti tikrą nardymo įrangą. Ją, pagamintą 1979 metais, už kelis šimtus litų pirko iš seno gelbėtojo Aleksoto turguje. Pasiskaitęs literatūros ir prisižiūrėjęs „Discovery“ kanalo laidų apie ekstremalų sportą, dar labiau užsidegė noru susipažinti su povandeniniu pasauliu. Prieš pusantrų metų Linas baigė oficialius nardymo kursus – norėjo įgyti daugiau žinių ir sertifikatą, su kuriuo galima išsinuomoti nardymo įrangą bet kurioje pasaulio valstybėje.

Nardė su delfinais

Norint rimtai užsiimti nardymu ir leistis į gelmių slepiamų vertybių paieškas, reikia gerokai pakratyti kišenę. Kursai ir padori, bet ne brangiausia, užsienyje pagaminta įranga kainuoja iki keturių ar penkių tūkstančių litų. Galima eiti ir paprastesniu keliu – už keletą šimtų litų pirkti padėvėtą rusišką įrangą, kuri pakankamai patikima, tačiau su ja po vandeniu išbūsi tik valandą ar pusantros. Su padoresne – dvigubai ilgiau. „Naujokai paprastai su tuo pačiu balionu po vandeniu išbūna perpus trumpiau nei patyrę narai, nes reikia išmokti taisyklingai kvėpuoti, kad taupytum oro atsargas“, – apie nardymo niuansus pasakoja Linas.
Neseniai vyro pomėgiu užsikrėtė ir žmona Lana. „Iš pradžių ji nesuprasdavo, ką aš galiu matyti po vandeniu, tačiau kai keletą kartų ją pasiėmiau su savimi į gelmę, jai patiko. Teko pirkti antrą įrangos komplektą“, – juokiasi Linas.
Mylimoji jam gimtadienio proga suorganizavo ir savotišką dovaną – nardymą delfinariume kartu su delfinais. „Fantastika! Iki tol vandenyje nebuvau sutikęs už save didesnių būtybių. Iš karto buvo matyti, jog tai protaujančios būtybės, kurios labai nori žaisti ir bendrauti“, – nestokojo įspūdžių nardytojas.

Vištyčio ežero paslaptis

„Ieškoti lobių mane turbūt paskatino filmai apie Karibų jūras ir jų gelmėse paslėptas vertybes“, – svajingai pasakoja naras. L.Venslovas jau kelerius metus ieško nuskendusio lėktuvo ar kitos karo laikų technikos. Jo žemėlapyje, į kurį niekam neleidžia žvilgtelėti, pažymėti penki ar šeši ežerai visoje Lietuvoje, kurių dugne gali būti Antrojo pasaulinio karo metais po mūšių numuštų ir nuskendusių lėktuvų liekanų. „Surinkti informaciją apie juos sunku. Išgirstu labai daug gandų, kurių nemažai papasakoja žvejai“, – pasakoja Linas. Jis įtaria, jog vienas lėktuvas guli Vištyčio dugne. Tarp vietos gyventojų apie tai jau seniai sklando kalbos. „Ežere meškeriojantys žmonės pasakoja, jog vienoje vietoje, maždaug keturiolikos–penkiolikos metrų gylyje, nuolat už kažko užstringa ir nutrūksta masalai. Žinau, jog Lietuvos ežeruose augmenija baigiasi dešimties–dvylikos metrų gylyje ir blizgės negali kabintis už žolių. Ten turi būti kažkas kitas“, – aiškina nardytojas. Deja, surengtos kelios ekspedicijos nebuvo sėkmingos – žvejai nurodo kelių šimtų kvadratinių metrų plotą, kurį apžiūrėti dugne, kai matomumas tik pora metrų, labai sudėtinga – trijų metrų atstumu praplaukęs pro lėktuvo korpusą jo net nepamatysi. „Mėginome ieškoti echolotu, tačiau jis rodo tik kalnelius. Reikėtų specialaus sonaro, naudojamo povandeniniuose laivuose, tačiau mums tai kol kas neįkandama“, – atsidūsta Linas.
Jis kartu su bičiuliu „šukavo“ ir Šešupę – toje vietoje, kur, istorikų duomenimis, buvo pralaužtas frontas. Vietiniai prisimena, jog kartą, kai buvo pralaužta damba ir upėje sumažėjo vandens, aplinkinių kaimų gyventojai pakrantėse prisirinko šautuvų ir durklų. Deja, šį kartą vienintelis narų laimikis buvo po vandeniu aptikta nuostabi akmenų sangrūda.

Šampano taurėje – vėžys

„Toliau renku informaciją. Deja, ją rasti labai sunku“, – kiek nusimena Linas. Vilkaviškietis internete net buvo surengęs nardytojų forumą, tačiau kolegos naudingos informacijos taip ir nesuteikė, nes, Lino žiniomis, Lietuvoje kol kas niekas ežero dugne neaptiko nuskendusios karinės technikos. Baltijos jūra – kas kita. „Prieš keletą mėnesių iš Rusijos buvo gauti žemėlapiai, kuriuose pažymėtos spėjamos laivų skendimo vietos. Kolegos, tikrinantys šiuos duomenis, jau rado keletą sudužusių laivų. Pagal šiuos žemėlapius buvo aptiktas ir netoli šalies krantų nuskendęs povandeninis laivas“, – pasakoja Linas.
Jis svajoja kartu su bičiuliais panardyti Baltijos jūroje ir apžiūrėti šį karo laikų palikimą. Praėjusią vasarą to padaryti nepavyko, nes buvo per mažai gražių dienų, kuriomis galima leistis į jūros gelmes. Vis dėlto lietuvaičiai ir mūsų ežeruose randa įdomių daiktų. Dzūkijoje aptiktas maždaug prieš keturis šimtus metų nuskendęs žvejybinis luotas, išskobtas iš vieno medžio kamieno. Iš ežero dugno jis nebuvo iškeltas. Apie šio luoto buvimo vietą žino tik mokslininkai ir keli nardytojai – jie prie archeologinio radinio neria tik tam, kad jį apžiūrėtų ir nufotografuotų.
„Mūsų klubas planuoja sukurti ežeruose rastų daiktų muziejų. Jau turime fotoaparatų, meškerių, ledo kirstukų, kirvių, senovinį arbatinuką“, – pasakoja Linas. Jam pačiam pavyko ištraukti kriauklėmis apaugusią šampano taurę, kurioje jau buvo spėjęs įsikurti vėžys, tinklelį su žuvimis. Tiesa, ten užstrigusių septynių ešerių Linas namo nevežė, o paleido laisvėn.
„Praėjusį pavasarį Paežerių ežere šalia Vilkaviškio niekas nenardė, nes žinojo, jog ten nuskendęs žmogus dar nerastas. Nardytojai vėl prisiminė savo pomėgį tik tada, kai ežeras grąžino skenduolį“, – Linas prisipažino, jog, panirus į vandenį, tai būtų labai nemalonus vaizdas. Nardant jam ne kartą teko matyti pastatytus tinklus. Prieš leidžiantis į gelmę, visada pasiima peilį, nes jis, patekus į keblią situaciją, gali išgelbėti gyvybę. Žiemą L.Venslovas tikisi baigti gelbėtojų kursus – tada jis galėtų tapti profesionaliu naru. „O dabar laukiu rudens šalnų – tada skaidrėja ežerų vanduo, ir vėl galėsiu leistis į nuskendusių lėktuvų paieškas“, – sakė vilkaviškietis nardytojas.